EN
Naujienos

Ekscentriškoji O. Moshfegh: „Aš nepilstau kapučino, aš – suknistai geniali!“

2020 01 17

Ottessa Moshfegh © Beeld Damon De Backer

JAV rašytoja ir literatūros kritikė Claire Messud, kartą paklausta žurnalisto, ar norėtų susidraugauti su vienu iš nemaloniausių jos pagrindinių knygos veikėjų, atsakė tiesmukai: „Jeigu skaitote norėdami susirasti draugų, turite didelių problemų.“

Suprantama, daugelis malonių žmonių yra nuobodūs kaip pilkas popieriaus lapas, o literatūroje gausu labai nemalonių tipų, su kuriais leisti laiką būtų grynas malonumas. Visgi, jei esate iš tų skaitytojų, kurie knygose ieško draugų ar savo dvasinio alter ego, skandalingoji jaunosios kartos JAV kūrėja Ottessa Moshfegh vargu ar turi vilčių tapti jūsų mėgstamiausia rašytoja.

O. Moshfegh – įžūli, drąsi, ekscentriška moteris. Ji debiutavo apsakymų rinkiniu, ir jau pirmas jos romanas „Eileen“ buvo nominuotas Man Booker premijai ir pelnė PEN/Hemingway apdovanojimą. „Mano miego ir poilsio metai“ – antras rašytojos romanas (jis ką tik pasiekė ir Lietuvos knygynus, iš anglų k. vertė Aušra Karsokienė), vos pasirodęs JAV, išsyk tapo The New York Times bestseleriu.

Tačiau pati rašytoja, regis, atsainiai vertina savo gerbėjus ir pripažinimą. Savo knygų esmę ji nusako tokiu palyginimu: „Lyg matytum žlungančią Kate Moss“, o apie savo talentą rėžia dar atviriau: „Aš nepilstau kapučino, aš – suknistai geniali!“

Naujajame romane autorė tarytum sąmoningai siekia parodyti, koks iš tiesų  nemalonus ir nedraugiškas gali būti personažas. Pagrindinė knygos herojė – daili jauna mergina. Ji neseniai baigė Kolumbijos universitetą, dirba populiarioje meno galerijoje ir gyvena Manhatane, puikiame bute, kurį nusipirko iš paveldėtų pinigų. Ji turėtų jaustis laiminga, bet jos širdyje veriasi  tuštuma – ne vien dėl tėvų, kurių neteko per anksti, ne vien dėl nesklandžių santykių su vaikinu, dirbančiu Volstryte, ir tikrai ne dėl  keistokų, sadomazochistiškų, santykių su geriausia drauge. Tad kas nutiko? – natūraliai kyla klausimas. Kodėl turtingame, neribotų galimybių mieste mergina nusprendžia... miegoti ištisus metus?

Kaip sako pati kūrinio herojė: „Man atrodė, kad gyvenimas bus pakenčiamesnis, jeigu smegenys veiks lėčiau – tada jos neskubės teisti aplinkinio pasaulio. Širdis jautė, o tai turbūt vienintelis dalykas, kurį ji tuo metu jautė, kad atsimiegojusi pasijusiu geriau, kad atgimsiu, tapsiu kitu žmogumi, mano ląstelės regeneruosis, o iš senųjų liks tik tolimas ir miglotas prisiminimas. Praėjęs gyvenimas atrodys kaip sapnas, galėsiu pradėti jį iš naujo, dėl nieko nesigailėdama, pasiremdama per miego ir poilsio metus sukaupta palaima ir giedra ramybe.“

 „Mano miego ir poilsio metai“ – tai pasakojimas apie jauną keistuolę, kuri susvetimėjimo su šiuo pasauliu jausmą malšina įvairiausiais vaistais. Apimta tykaus įtūžio, apkvaišusi, ji brenda per „Xanaxo“ ir kitų psichotropinių vaistų sukeltą miglą, nepaisydama nei savęs, nei kitų žmonių, kol pagaliau ima suprasti – susvetimėjimas gali būti ne tik priimtinas, bet ir būtinas.

Vieni kritikai romano heroję laiko privilegijuotų, dykinėjančių moterų karikatūra, kiti –  feministe, nusprendusia verčiau pramiegoti gyvenimą, nei ko nors imtis, bet visi sutaria: tai viena įdomiausių veikėjų šiuolaikinėje prozoje.