EN
Naujienos

Fantazijos šėlsmo kupinas Jolitos Skablauskaitės novelių rinkinys „Fatum“

2018 11 04

dail. Deimantė Rybakovienė

Šiemet anapilin iškeliavusi Jolita Skablauskaitė – viena originaliausių lietuvių rašytojų. Jos kūrybos palikimas – septyni romanai (tarp kurių – kontroversiškasis „Sado sindromas", nežabotos fantazijos „Žiežulės", „Kitas kraujas"), kelios apysakų ir apsakymų knygos, eilėraščių rinkinys. Autorė pati apipavidalino savo knygas, turėjo Vilniaus dailės instituto diplomą. Pagal jos kūrinius režisierius A. Puipa sukūrė kino filmus „Žuvies diena" ir „Žaibo nušviesti".

Autorės novelių ir apysakų knyga „Fatum", rašyta ilgiau nei tris dešimtmečius, atskleidžia naujų rašytojos talento savybių. Šviesiausiomis spalvomis autorė piešia gamtą, vaikus, meno kūrinius. Novelė „Kruvinas sniegas" perteikia Sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Novelė „Neregys" sukurta kaip subtilus neregio ir jo bendrakeleivės dialogas autobuse, aptariant ne tik matomus objektus, bet ir... skausmą: „Tai – neapsakoma, tereikia tik žiūrėti, kaip pro pumpurus, pro žiedus švilpia sniegas, o ant šakų spindi šerkšnas, bet žaluma lieka... Sakytum, tu esi paukštis, tau gelia kūną ir sielą, o tu turi skristi ir dar giedoti. – Apie ką giedoti, kaip? – Apie savo skausmą. – Kaip pavadinai spalvą? Pavasaris ir žiema – viename kūne?"

Dauguma šios knygos kūrinių artimi sakmių ir šiurpių stilistikai. Jie prasideda kaip tikroviškos istorijos, tačiau netrukus ima reikštis keisti personažai, fantastiniai įvykiai, mitologiniai motyvai. Personažai jaučia nerealaus, nematerialaus pasaulio trauką („Prapuolantysis", „Fatum"); susiduria su mitinėmis, neretai pavojingomis, į tikrovę su demoniška jėga įsiveržiančiomis antgamtinėmis būtybėmis – velniažmogiais, harpijomis, žmogapaukščiais, singsingais, skandinaviškais dvergais, keršvabalėmis ir pan. Jie įplieskia nelaimes, mirtis, siaubą, o šėlstančių stichijų – vėjų, vandenų fone, hipnotizuojančiose akyse šviečia deimantinė mėlynoji šviesa – kitos, pirmapradės būties simbolis. Vyksta neįtikėtini dalykai, susijungia gyvųjų ir mirusiųjų sferos.

Daugumai personažų nebūdingas socialinis, istorinis apibrėžtumas. Net jei pasakojama istorija apie mergaitės pavydą ir kerštą seseriai, gilinamasi ne į psichologinius niuansus, o į gamtinę, archetipinę prigimtį („Lūgnė"). Velniškos ar raganiškos prigimtys inspiruoja nelaimes, mirtis, gaisrus, artimųjų praradimus, įvairiausius finalinius force major, o ne laimingas pabaigas. Akivaizdu, kad rašytojai rūpi pats pasakojimo netikėtumas, stiprios emocijos, o tai artima sakmės stilistikai. Realaus ir nerealaus, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių susijungimas vyksta nepastebimai, veikėjams pereinant į pirmapradį laiką, animistinį gamtos slaptingumą, gyvybei įsikūnijant kitomis formomis: „Esame visur, visur patenkantys kaip saulės šviesa."

Juozas Aputis, recenzuodamas J. Skablauskaitės romaną „Kitas kraujas", rašė: „Didelis žmogaus noras suvokti save kaip pirmapradės gyvasties tąsą, kaip kartų atsišaukimą, kaip buvimą ir tuo, ir anuo, kaip šimtmečių giminės sankaupą, kaip padarą, į kurį sutekėjo amžių papročiai ir lemtys, pasakos ir mitai." Siurrealistinio ir sakmiško stiliaus jungtys, maitinamos begaline rašytojos fantazija, sukuria keistą, nepakartojamą J. Skablauskaitės meninio pasaulio atmosferą. Remdamasi psichoanalize ir mistiniais potyriais, rašytoja kuria paslaptingus, daugiaprasmius kūrinius.