EN
Naujienos

Gintarė Adomaitytė: Kur nulėkė Leonardo Gutausko žirgai

2018 11 03

dail. Deimantė Rybakovienė

„Ištrūko mano žirgai“ – tai pirmosios Leonardo Gutausko knygos pavadinimas. Kai jis pasirodė, buvo 1961 metai, jaunajam poetui – tik dvidešimt treji. Reikės ne vienerių metų, kad ši pavardė suskambėtų garsiau, kad Lietuva sužinotų: Leonardas Gutauskas – ne tik anksti debiutavęs poetas, bet ir profesionalus dailininkas, vaikų literatūros autorius, tirštos prozos kūrėjas.

Pirmasis romanas pasirodė gerokai vėliau – jau sulaukus nepriklausomybės. 1990 metais skaitytojus pribloškė „Vilko dantų karoliai“ – atviras, skaudus, regis, autobiografinis pasakojimas. Vėliau prozos kūrinių pasirodė ir daugiau – tikrai daug. Leonardo Gutausko bibliografija artėja prie pusės šimto.

Tapybiškas tekstas – štai žodžiai, beveik visada taikomi Leonardo Gutausko poezijos ir prozos kūriniams. Tikrai tapybiškas – sakysime mes, perskaitę neseniai pasirodžiusią jo knygą „Pravardės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 metai). Tai – apysakų rinkinys, kviečiantis skaitytojus į miškus, vedžiojantis paupiais ir beveik klaidinantis – tiek daug čia siužeto vingių, tiek keisčiausių personažų, tiek pribloškiančių istorijų. Baimintis nereikėtų – nepaklysime. Maestro Gutausko ranka įgudusi, stipri. Vaizduotė, žinoma, šėlsta kaip tie ištrūkę žirgai, bet saiko jausmas neprarandamas, viena paskui kitą byrančios istorijos turi nelūžtančius rėmus.

„Odisėjas“ – toks pirmosios apysakos pavadinimas, tokia pirmojo veikėjo pravardė. Yra ir kita – Milžinas. Pradžios sakiniai praneša, kad Odisėjas sudegė pajūryje, prieškarinėje vokiškoje spintoje, o gal užduso... „Skaudi ir liūdna žinia – tarytum sudužusio žaliastiklio butelio šukės, pažirusios sostinės skersgatviuose, akligatviuose, rūsiuose, šaltuose kaip Arkties palėpėse, kuriose it šikšnosparniai žemyn galva leido naktis nepriklausomųjų meno vienuolių brolija, amžinai alkana, apskurus, išjuokta, pažeminta“.

Norom nenorom įsitraukiau į tą broliją, beveik pajutau taip dažnai knygoje minimo, nuolat ragaujamo „Jaučio kraujo“ skonį ir kvapą. Bjauriai gražus rašymas – taip pasižymėjau paraštėje 34 knygos puslapyje – daugybėje puslapių būčiau galėjusi tuos pačius žodžius kartoti ir kartoti. Erotika čia neskani – o kokia svaiginanti, gyvenimai nykūs – bet trykštantys jausmų fontanais. Minėtąją meno vienuoliją lydi gatvių kalija – tai apie moteris, kurios galbūt tikėjosi tapti mūzomis.
Miestų apysakose dar bus. Šmėstels lietuviškasis Gaudis ir jo puoselėjamas kurorto statinys. Bus pasekta Olandų gatvės siaubo pasaka apie Rozą Geležinę Kumelę – suagusiems žmonėms skirta ta „pasaka“, labai suaugusiems ir visko nuo jaunystės mačiusiems. „Herodo“ istorija vedžios po Kryžiaus kelią lietuviško Cedrono pakrantėje. „Vangogas“ klaidžios tarp nuošalių miškų paežerėje ir Vilniaus. Pamokanti istorija, nors be moralų: talentingas laukinukas iš savo kaimo nuviliojamas į Vilnių, į meno mokyklą – koks kilnus atrodo šis veiksmas, koks humaniškas! Kokie draugiški mokytojai, perkantys jo pirmuosius darbus! Ir koks likimo posūkis, kai laukinukas pajunta, kad miestas – ta vieta, kur likimo malonės bus beriamos dosniai, vien dėl to, kad jis kitoks. Apysakų virtinėje – ir pokario Kaunas, į vienį sujungta berniukų bei mergaičių gimnazija, nuostabi poetiška rusistė, praminta „Kolonok Kolontai“, jos gundančios kekšiškos vilionės – visai kaip Rytų pasakose, kaip „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“. Kaunas ir pokaris pasakiškumą numalšina nedelsiant, mirtis (ar žūtis) taip ir lieka mįslinga: gal prasigėrė, gal uždusinta, gal...

„Lozorius“, „Marija Magdalietė“, „Pliaterio senbernis“ nuvilios į kaimus pamerkiuose ir paūliuose. Vynas „Jaučio kraujas“ liesis rečiau, o vis dažniau – miškuose užtinkama naminukė iš bravoro.
Pirmasis mano įspūdis, perskaičius knygą, buvo toks: galbūt ne žmonės, gal upė Merkys yra svarbiausias knygos veikėjas ar veikėja – juk upė... Dabar, kiek atvėsusi nuo pirmojo skaitymo, jau matau: jei skaičiuosime eilutes ar žodžius aritmetiškai, ne tiek to Merkio ir daug, bet koks gaivalingas!
Tais devyniais čia minėtais portretais knyga galėjo ir baigtis. Jei būčiau rūsti kritikė, imčiau samprotauti apie kiek pažeistą knygos struktūrą. „Agotos rožynas“, „Keltas“ – jau ne pravardžių istorijos. Galėjo pasirodyti ir atskiromis knygomis...

Bėda ar laimė ta, kad kritike niekada nenorėjau vadintis. Knygos preparavimas man nemalonus darbas, kas kita – spontaniškas dalijimasis įspūdžiais. „Nežinai, teta, kas yra meilė“ – štai svarbiausi apysakos „Agotos rožynas“ žodžiai, spindintys ir tviskantys dzūkiškoje purvynėje, galingame neįgalume, „družbantų“ (dirbantys miške su pjūklais „Družba“ ) apsuptyje, senosios Navickienės kvatojime per ašaras, apleistų kapų kapelių tyloje.

Belieka minėti paskutinę knygos apysaką – tai „Keltas“. Partizanų ir stribų istorija verčiama aukštyn kojomis – pasakojama kitaip, nei mes pratę. Lendama į dūšią tiems, kurie jau senokai paskelbti neigiamomis personomis, net ir žudikų žūtys sukrečia.

Buvo, visa tai – iš tikrųjų buvo! Štai žodžiai, kuriais palydėdavau kievieną apysaką. Bet ne „Keltą“... Iš to „buvimo“ (kaip aš jį suprantu) „Keltas“ išslydo, nuplaukė pasroviui upe Šventąja, mojuodamas man nupjautomis keltininko Jakovo plaštakomis, nusinešdamas visus apysakos sentimentus ir brutalumą, palikdamas man vien kraupų sapną.

Yra, iš tikrųjų Lietuvoje yra rašytojas, sakytum, nutolęs nuo bruzdančio, kunkuliuojančio pasaulio. Beveik slaptas. Neįmanoma įsivaizduoti Leonardo Gutausko lipančio ant scenos knygų mugėse Lietuvoje ir svetur, kuriančio užsienio rezidencijose, trūks plyš bandančio gyventi pagal „dabarties“ rinkodaros dėsnius, sekančio „Europos ir pasaulio literatūros tendencijas“.

Jam to nereikia – jis ir taip Gutauskas, aukščiausio rango premijų laureatas. Ištrūkęs iš stereotipų visai kaip tie žirgai, kurie laisvę pajuto „Jaučio kraujo“ metais. Pačiumpantis už skverno jam rūpimą istoriją anų laikų Užupyje arba dzūkiškoje upėje, arba... arba... Na, iš kur man žinoti, kur dar nulėks Maestro žodžiai-žirgai, kaip dundės jų pasagos, kas panorės išgirsti tolimą jų aidą.