EN
Naujienos

Gretos Dirmauskaitės pirmoji knyga – be trisdešimto puslapio

2021 05 28

Uždavėme kelis klausimus Gretai Dirmauskaitei, VDU Kūrybinių industrijų ir Vaidybos studijų absolventei, kuri laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamo „Pirmosios knygos“ konkurso prozos kategorijoje. Šiemet bus išleista pirmoji Gretos knyga „Pãžeme“. Nors trumpame dosjė jaunoji prozininkė sakosi esanti pelėda, tačiau vis dėlto pasiūlo gero ryto receptą – nepersukti žadintuvo dar penkioms minutėms. Ir atskleidžia, kad žaidime „tiesa ar drąsa“ rinktųsi tiesą. Kviečiame susipažinti su Greta!

Laimėjote PK konkursą, tiek apie jus jau žinome. O ką daugiau papasakotumėt apie save? Ką norėtumėte, kad apie jus žinotų skaitytojai? O ką norėtumėte nuo jų nuslėpti?

Esu labai nepastovi. Domiuosi daug kuo ir vienu metu. Gali greitai atsibosti, tada imuosi kažko kito. Galėčiau įvardinti – užsiimu šiuo bei tuo. Mane galima rasti kažkur tarp teatro ir kino. Viskas gan platu – vaidinu, režisuoju, rašau scenarijus ir pjeses. Kuriu. Paauglystėje sakiau, kad noriu gyvenime nors kartą suvaidinti spektaklyje (padaryta), parašyti knygą (na, gal jau ir galima užskaityti) bei laimėti Oskarą. Tai lyg ir įpusėjau. Tiesą sakant, labai nemažai savęs palikau knygoje. Tad visai neblogas būdas susipažinti. Ką norėčiau nuo jų nuslėpti? Savo didžiausias baimes.

Ar nustebote sužinojusi, kad laimėjote konkursą?

Labai. Kai man pasakė, paklausiau, ar nejuokauja.

Keliais sakiniais papasakokite apie savo pirmąją knygą. Koks jos žanras? Apie ką yra knyga?

Knyga skirta stebėtojams. Galimybė virsti balandžiu ir narstant tarp pastatų stebėti susikertančius gyvenimus. Ir kad viskas yra vientisa, siūlų kamuolys, kurio galas vis persineria ir vėl nutįsta kuria nors kryptimi. Man visada įdomu tie mūsų susikirtimo taškai – nekalti susitrenkimai petimis gatvėse, susižvalgymai, leptelėtas nesvarbus žodis. Kaip visa tai veikia tolimesnes mūsų trajektorijas. Jei Anuška nebūtų išpylusi to aliejaus...

Kas jums yra rašymas? Kada parašėte pirmąjį tekstą?

Nepamenu tiksliai kada, bet buvo momentas, kai supratau, kad galima sukurti savitą pasaulį ir jį vartyti taip, kaip tik užsigeidi. Pirmose klasėse parašiau rašinėlį apie į kambarį įskridusią vaivorykštės kraštą ir jo šaižų juoką. Mokytoja nepatikėjo, kad tai mano rašyta. Tada – vienas po kito pildomi sąsiuviniai, daug pradžių, bet nieko iki galo (visada tas nelemtas 30 puslapis, kurio nesugebėdavau perkopti). Tai pirmoji mano iki galo parašyta knyga.

Kas yra pirmasis jūsų kūrybos skaitytojas? Ar nebijote kritikos?

Mama. Paveldėjau meilę knygoms ir rašymui. Mama visada buvo ir yra mano didžiausia gerbėja ir kritikė. Ji pirmoji, kuri perskaitė šią knygą. Laukdavo kiekvieno skyriaus su nekantrumu. Labai tikiuosi, kad kada nors aš skaitysiu tai, ką parašė ji. O dėl kritikos, labai įvairiai. Priklauso nuo to, kas ją išsako. Kartais galiu pasirodyti jai abejinga, tačiau jei man labai rūpi to žmogaus nuomonė, tada nėra taip lengva.

Ką mėgstate skaityti pati? Kuriuos rašytojus įvardytumėte autoritetais?

Knygų tiek daug, o laiko tiek nedaug, tad rizikuoju retai – dažniausiai renkuosi klasiką. Retai kada imuosi naujai išleistų knygų, o jei ir imiuosi, stengiuosi apeiti visas populiariausias ar bent palaukti, kol kalbos apie jas šiek tiek aprims. Kai mokiausi vaidybos – labai pamėgau Dostojevskį dėl neišsemiamų monologų. Baigusi mokyklą nustūmiau lietuvių rašytojus į šalį, tačiau vėliau labai pamėgau K. Sabaliauskaitę. O dėl autoriteto – jų labai daug ir visi suteikė man daug skirtingų dalykų. Žavi vienų sklandus rašymo stilius, kitų – istorijos pasakojimas, kūrybingumas. Ir visgi, jei visiškai nuoširdžiai, – dar neišaugau iš „Hario Poterio“ serijos.