EN
Naujienos

Interviu su Gediminu Puloku ir dr. Mykolo Maurico komentaras apie Daniel M. Davis knygą „Nuostabusis vaistas“

2020 05 06

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ jau daugelį metų bendradarbiauja su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pristatydami naujausias mokslo populiarinimo, rašytojų, įvairių sričių menininkų knygas visuomenei. Skyriaus planuose buvo numatyta LMA salėje surengti Vilniaus knygų mugėje pasirodžiusios naujos Danielio M. Davis mokslo populiarinimo knygos „Nuostabusis vaistas: įgimti kūno apsaugos mechanizmai“ sutiktuves. Dėl koronaviruso pandemijos karantino tegalime pasiūlyti elektroninę šios knygos pristatymo versiją.

Į LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovės Aldonos Daučiūnienės klausimus atsako Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos projektų vadovas Gediminas Pulokas, kuravęs knygos „Nuostabusis vaistas: įgimti kūno apsaugos mechanizmai“ atsiradimą lietuviškai.

Kodėl būtent šią mokslo populiarinimo knygą leidykla pasirinko išversti į lietuvių kalbą?

Pastaraisiais metais savo žvilgsnį vis dažniau kreipiame ne tik į grožinės ar humanitarinės literatūros leidybą, bet ir į įdomią, vertingą tiksliųjų ar gyvybės mokslo populiarinimo literatūrą – tarkim, be Danielio M. Daviso „Nuostabiojo vaisto“ – imunologijai skirto darbo, – ne taip seniai išleidome Eugenios Cheng mokslo populiarinimo knygą apie logiką „Logikos menas“ (vertė dr. Vytautas Grenda, ir pats ne vienerius metus universitete dėstęs logiką), šių metų mūsų leidybiniuose planuose yra ir Billo Sullivano knyga apie genetiką „Susipažinkite – tai jūs“ (vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius) bei Matthew’o Walkerio knyga apie miego reiškinį „Kodėl mes miegame“ (verčia Jovita Liutkutė).  Matyt, galutinai apsisprendžiant leisti „Nuostabųjį vaistą“ lemiamą įtaką padarė keli veiksniai – 1) tokios aukštos prabos populiariosios literatūros apie imunologiją lietuviškai, regis, nėra daug, 2) leidyklos žmonėms iš tiesų patiko tekstas (žinoma, nesame šios mokslo šakos specialistai, tačiau knyga pirmiausia yra skirta ne tiek ekspertams, kiek smalsiems žmonėms, norintiems praplėsti akiratį), 3) angliškai pasirodęs šis leidinys pateko į prestižinį „Science Book Prize“ trumpąjį sąrašą (2018 m.).

Ką galite pasakyti apie knygos autorių?

Danielis M. Davisas – Mančesterio universiteto imunologijos profesorius, Jungtinės Karalystės Medicinos mokslų akademijos narys, išleidęs daugiau nei 120 mokslinių straipsnių, dalis kurių skelbti tokiuose prestižiniuose leidiniuose, kaip „Nature“, „Science“ ir „Scientific American“. Kita vertus, žavi autoriaus gebėjimas patraukliai, nė kiek nenuobodžiai rašyti platesnei, ne mokslininkų auditorijai skirtus tekstus. Ir šią knygą vietomis galima skaityti kone kaip gerą detektyvą – ypač autoriaus aprašomas istorines vieno ar kito atradimo peripetijas, užkulisius ir panašiai.

Pataikėte kalbėti aktualiausia šiuo metu visuomenei tema – apie imunitetą. Ar iš anksto ką nors žinojote apie gresiančią pandemiją?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad galėjome bent šį tą įtarti. Vis dėlto gal geriausia čia tiktų pacituoti paties autoriaus 2020 m. kovą rašytą naują įžangą knygai (lietuviškai šis leidinys pasirodė dar iki tol, tad knygoje šios medžiagos nėra). Tekstas neilgas, tad pacituosiu viską: „Nuo to laiko, kai ši knyga buvo parašyta ir pasirodė jos pirmasis leidimas, mūsų pasaulį pakeitė COVID-19. Iš šios pandemijos galime daug ko išmokti: aiškintis, kaip ir iš kur šis virusas kilo, kaip mikrobai plinta pasaulyje, kokį poveikį turės skirtingų šalių atsakas į jį, kaip globalus užsidarymas paveiks verslą, šeiminį gyvenimą ir asmeninę mūsų savijautą. Jau supratome, kad visuomenėje gausu žmonių, kuriuos derėtų kur kas labiau vertinti – nuo sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų iki valytojų ar šiukšlių išvežiotojų. Vis dėlto, kalbant apie žmogaus organizmą, ši krizė į pirmąjį planą taip pat iškėlė ir svarbų jo aspektą – mūsų imuninę sistemą.

Vienas nuostabiausių dalykų, susijusių su mūsų imunine sistema, yra tai, kad ji gali įveikti mikrobus, su kuriais ligi tol niekada nebuvo susidūrusi. Turime sukaupę nemaža žinių apie tai, kaip ji veikia, ir šios išsamios žinios duoda pagrindo kelti idėjas, kaip COVID-19 ateityje galėtų būti pažabotas pasitelkiant vakciną ar kitas medicinos priemones. Man rašant šias eilutes, mūsų pažeidžiamumo virusui testavimas kliaujasi mūsų imuninio atsako veiklos, o konkrečiau – „antigenų žymių“ – aptikimu. Be to, COVID-19 skatina iškelti ir begalę specifinių klausimų, tarkim: kodėl pagyvenusių žmonių imuninė sistema yra mažiau veiksminga prieš naują virusą? Kokį poveikį žmogaus imuninei apsaugai turi esama jo sveikatos būklė? Ir ką kiekvienas mūsų galėtume padaryti, kad sustiprintume savo imunitetą? Šioje knygoje aš aptariu visus su šiomis temomis susijusius žinomus aspektus – taip pat paliečiu ir tuos, kurių poveikis iki šiol dar nėra aiškiai nustatytas.

Vis dėlto pagrindinė, visa apimanti šios knygos žinia, jei tokios ir esama, veikiausia būtų ši: žmogaus imuninė sistema yra viena svarbiausių XXI amžiaus mokslo plėtros krypčių. COVID-19 aiškiai parodo, kiek daug priklauso nuo mūsų imuninės sistemos – turime kur kas labiau ją vertinti ir ieškoti naujų būdų, leisiančių gerokai veiksmingiau išnaudoti jos galias.“

Ar šioje knygoje yra minima imuniteto stiprinimo istorija?

Knygoje pateikiamas labai platus vaizdas apie imuninę sistemą – ir iš istorinės jos tyrinėjimų perspektyvos, ir naujausių mokslo atradimų prasme. Vis dėlto būtų sąžininga įvardyti, kad tai nėra iš tų lėkštesnių, visiškai lengvai sugromuliuojamų savipagalbos knygų. O pateikiant kur kas platesnę perspektyvą, be abejo, dėmesio skiriama ir šiai temai.

Ką autorius pataria žmonėms daryti, kad imunitetas būtų geriausias vaistas žmogui?

Šioje vietoje galbūt taip pat tiesiog pacituočiau autorių: „mūsų organizmo nuosavas vaistas – imuninė sistema – yra kur kas galingesnis nei bet kuris sukurtas medikamentas. Organizmas nugali daugumą mikrobų mums net nepastebint. Daugelį dešimtmečių po truputį aiškinamės, kaip tai vyksta. Pradėjome tirti, kas nutinka, kai vienos rūšies ląstelių trūksta arba yra per daug; kai vienas genas padaromas neaktyvus arba jo veikla kaip tik sustiprinama; kai yra sukuriamas arba blokuojamas cheminis takas. Žingsnis po žingsnio, retkarčiais apsirikdami, atskleidėme daugybę imuninės sistemos paslapčių. Tačiau imuninė sistema – kaip ir Saulės, finansinė ar bet kuri kita didelė sistema, mįslinga. Visose teorijose esama spragų, kiekviena idėja veikia tik tam tikrose situacijose ir tik iš dalies priartėja prie tiesos. Aš ir tūkstančiai kitų ir savo dienas, ir gyvenimą toliau skiriame iki šiol likusioms mįslėms įminti. Galbūt kada nors atrasime didžiulę, vieną visa apimančią imuninės sistemos teoriją – kelis principus, kurie tiksliai paaiškins, kaip visa tai veikia, arba vos vieną diagramą, telpančią ant marškinėlių. Tačiau ši svajonė gali niekada ir neišsipildyti. Galimas daiktas, kad net ir toks siekis yra klaidingas.

Galbūt imuninė sistema ir žmogaus biologija apskritai yra kur kas labiau pliuralistinė, nei šiuo metu mums atrodo. Fizikai jau seniai išmoko gyventi su keistu faktu, kad šviesa kartais elgiasi kaip banga, o kartais kaip dalelė. Tai, kaip suvokiame šviesą, kaskart priklauso nuo konkretaus mato. Bet kuris vienas požiūris yra per siauras. Man atrodo, imuninės sistemos sudėtingumas reiškia, kad ji irgi veikia keistai. Jos elgesio negalima paaiškinti paprasta, skambia fraze, pavyzdžiui: imuninė sistema yra sukurta ieškoti pavojaus ar atskirti nuosavą organizmą nuo to, kas svetima. Šios idėjos naudingos, jos nėra tik metafora, vis dėlto ne visiškai atitinka dėsnius, nulemiančius kiekvieną situaciją.“

Suprantu, kad žmonėms visada norisi labai paprastų, aiškių ir tiesmukų atsakymų į sudėtingus klausimus, tačiau sąžininga pasakyti, kad realybė yra dažnai sudėtingesnė, nei mums norėtųsi. Ir kiekvienu konkrečiu atveju esama daugybės įvairiausių veiksnių. Tad knyga jokiu būdu negali pakeisti konsultacijos su gydytoju – kiekvienu konkrečiu atveju turbūt tik gydytojas geriausiai galėtų patarti konkrečiam žmogui. Imti savigydos ši knyga nesiūlo. Jos uždavinys kitas – papasakoti imuniteto tyrinėjimų istoriją, supažindinti su naujausiais atradimais plačiąja prasme, pabandyti pasvarstyti, kas laukia šios srities ateityje.

Kodėl mūsų skaitytojui gali būti įdomi ši knyga?

Tai išties puikiai, pagauliai parašyta knyga, atverianti labai plačią šios srities tyrimų perspektyvą, suprantamą ir ne specialistui. Autorius – ne tik imunologijos profesorius, bet ir puikiai plunksną įvaldęs žmogus. Jis nenuobodžiai geba paaiškinti, kaip veikia imunitetas, įtaigiai aprašo jo mechanizmus ir atskleidžia, kokį poveikį jam daro stresas, miegas, amžius ar psichologinė būsena. Juk organizmo gebėjimas kovoti su ligomis ir pagyti – vienas didžiųjų gamtos stebuklų. Veikdama kur kas galingiau, nei kada nors išrasti vaistai, imuninė sistema mūsų kasdieniame gyvenime atlieka esminį vaidmenį. Mokslas rado būdų, kaip reguliuojant šiuos natūraliuosius gynybos mechanizmus sukurti vadinamąsias imunoterapijas, padedančias įveikti vėžį, diabetą, artritą ir daugelį su senėjimu susijusių ligų.

Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu būti sveikiems.

Valstybinio mokslinio tyrimo instituto Inovatyvios medicinos centro vyriausiojo mokslo darbuotojo, Imunologijos skyriaus vedėjo dr. Mykolo Maurico komentaras apie Daniel M. Davis knygą „Nuostabusis vaistas“: 

Didelio pripažinimo sulaukusi knyga rodo išskirtinį domėjimąsi imunologijos mokslu. Apie Danielio M. Daviso knygą „Nuostabusis vaistas: įgimti kūno apsaugos mechanizmai“ Dr. MYKOLAS MAURICAS, Valstybinio mokslinio tyrimo instituto Inovatyvios medicinos centro vyriausias mokslo darbuotojas, Imunologijos skyriaus vedėjas. D. M. Daviso knyga praveria langą į imuniteto pasaulį ir parodo jo sudėtingumą. Tai organų visuma, apimanti daugybę molekulių, ląstelių ir sudaranti imuninės priežiūros tinklą. Joje pateikiama daugybė istorinių faktų ir atradimų, skatinančių šiuolaikinę biomedicinos mokslo pažangą. Autorius yra nepranokstamas pasakotojas, apžvelgiantis, kaip mes suvokiame įgimtą ir įgytą organizmo gebėjimą apsiginti nuo kiekvienos išorinės atakos.

Skaitydami šią knygą, aptinkame tekstų apie sveikatai ir gerovei svarbius klausimus: kodėl kai kurie žmonės suserga vėžiu ir ar gali imuninė sistema su šia liga kovoti? Kaip veikia skiepai? Ar galime juos tobulinti? Kas yra autoimuninė liga ir kaip ją įveikti? Daugumą mūsų negalavimų išgydo natūralūs kūno apsaugos mechanizmai. Didžiulės pastangos perprasti imunitetą leido rasti naujų įžvalgų apie kitas žmogaus biologijos sritis, tarkim, apie senėjimą. 80–90 proc. asmenų, mirštančių nuo gripo viruso, amžius yra daugiau kaip šešiasdešimt penkeri.

Panašūs duomenys pateikiami ir apie COVID 19 viruso sukeltas mirtis bei išprovokuotas ligas. Kodėl senstant silpnėja apsauga nuo infekcijų? Kodėl sunkiau gyjame ir atsiranda didesnė tikimybė susirgti autoimuninėmis ligomis? Sužinojome: taip iš dalies yra todėl, kad pagyvenusiųjų kūne sumažėja tam tikrų rūšių imuninių ląstelių. Be to, imuninės jų ląstelės sunkiau aptinka ligą. Senėjimo keliamus iššūkius sunkina tai, kad vyresnio amžiaus žmonės dažnai kenčia nuo miego trūkumo ir streso, o jie taip pat veikia imuninę sistemą. Išsiaiškinti, kokią tiksliai daro įtaką sveikatai kiekvienas paskiras veiksnys, gali būti labai sunku todėl, kad jų išskirti yra beveik neįmanoma. Stresas veikia imuninę sistemą, tačiau taip pat susijęs ir su mityba bei miego trūkumu. D. M. Davisas nevengia aprašyti ligų, susijusių su imunologija, istoriniame kontekste. Aprašoma liga, per tūkstantmečius išžudžiusi nesuskaičiuojamus milijonus žmonių, buvo įveikta 1980-aisiais, pritaikius efektyviausią iš mums žinomų medicinos metodų – vakcinavimą.

Skaitydami knygą, sužinome apie kalinę, kuri vietoj kalėjimo iki gyvos galvos sutiko valytis nosį raupų pūlių ištrauka. Trumpai tariant, mes skaitome istorijas apie Nobelio premijų teikimo peripetijas, aršią nesantaiką dėl moderniausių techninių idėjų, apie ląsteles ir molekules, – tai tas pasaulis, kuriame D. M. Davisas aktyviai veikia. Mes sužinome, kas mūsų laukia imunoterapijos srityje, kuri kelia reklaminį ažiotažą, traukia rėmėjus – interneto milijardierius ir popžvaigždes. Randame informacijos apie B ir T ląsteles, natūraliąsias ląsteles žudikes ir makrofagus bei Toll panašius receptorius.

Be to, tai ir literatūriškai itin patrauklus pasakojimas apie žmones, kurie, „nustūmę į šalį“ savo ego, stengiasi atsakyti į fundamentalius mokslo klausimus. D. M. Daviso knygos „Nuostabusis vaistas: įgimti kūno apsaugos mechanizmai“ vertimo stilius žavi paprastumu, pasakojimai ir moksliniai terminai pateikiami skaitytojui, kiek įmanoma, suprantama kalba. Manau, kad šios knygos informacija pakurstys ne tik biomedicinos studentų, biologiją besidominčių moksleivių smalsumą pažinti imunitetą, bet ir visuomenę, norinčią mokslu pagrįstų žinių. Todėl siūlau šią knygą skaityti, skelbti ir populiarinti informaciniuose tinkluose.

Parengta pagal Lietuvos mokslų akademijos informaciją