EN
Naujienos

Jautrios istorijos suaugusiems – vaiko akimis

2020 04 27

Kas nuoširdžiausiai pasakoja istorijas, jeigu ne vaikai. Jie atviri, laisvi, nieko neslepiantys. Siūlome pasižvalgyti po Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistus romanus, jie skirti suaugusiesiems, bet istorijas juose pasakoja vaikai. Knygose – jų patirtis, neįtikėtinas gyvenimas ir ankstyva branda. Skambant Ninos Simone muzikai, dirbant metalo laužo aikštelėje, augant su aukle, kuri yra... kalėjimo bėglys.

Trent Dalton. Berniukas nuryja visatą (iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis)

Geriausias Australijos dešimtmečio romanas

Trent Dalton – vienas garsiausių Australijos žurnalistų, šiuo metu – „The Weekend Australian Magazine“ bendradarbis. Pristatydamas savo knygą rašytojas sako: „Aš – žurnalistas, parašęs tūkstančius žodžių apie šiurpiausias istorijas iš Australijos priemiesčių gyvenimo... tragedija, prievarta, trauma, neramumai, išdavystės, mirtis, žlugimas, išsižadėjimas, narkotikai, nusikaltimai, viltis ir pasveikimas, jokios vilties, jokio pasveikimo... Tačiau visgi aš dažnai pagalvoju, kartais jusdamas, kaip viskas viduje apsiverčia aukštyn kojom, kad šiurpiausia istorija, kokią esu girdėjęs, tai mano motinos istorija – ir aš turėjau keistos garbės būti reikšminga jos dalimi. Motina – mano herojė, – teigia autorius.

„Berniukas nuryja visatą“ – tai istorija apie brolystę, tikrą meilę ir neįtikėtiną draugystę. Kūrinio pasakojimas – daugiasluoksnis, kupinas žodžių žaismo ir aliuzijų. Romano veiksmo laikas – 1983-ieji, vieta – Brisbenas. Prarastas tėvas, sąmoningai nebyliu tapęs brolis, įkalinta motina, patėvis – heroino prekeivis ir garsus nusikaltėlis, o auklė – garsus nusikaltėlis, išleistas į laisvę po ilgų įkalinimo metų: pagrindinio herojaus Ilajaus gyvenimas ir taip jau komplikuotas. Bet jis stengiasi klausyti savo širdies, mokosi suprasti, ką reiškia būti geru žmogumi, tačiau gyvenimas vis įsigudrina pastatyti kliūčių – ir legendinis narkotikų prekeivis Titas Brozas – ne pati menkiausia iš jų.

William Kent Krueger. Kasdienė malonė (iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautoris Gediminas Pulokas)

Kuomet imi suprasti, jog suaugusiųjų pasaulis kupinas melo

Naujasis Brėmenas, 1961-ieji – naujų vilčių ir svajonių laikai. Tačiau Frenkui Dramui tų metų vasara negailestinga. Jį įvairiais pavidalais aplanko mirtis. Nelaimingas atsitikimas. Gamtos dėsnis. Savižudybė. Žmogžudystė. Rodosi, tą vasarą Frenkui bus lemta prisiminti kaip sielvarto metą. Iš dalies taip ir atsitinka, bet ne visai. Jo tėvas cituodavo Aischilą, teigusį, kad tas, kuris mokosi, turi kentėti. Pasak Frenko tėvo, netgi mums miegant, skausmas lašas po lašo smelkiasi į širdį, kol neviltyje prieš mūsų valią kaip šiurpą kelianti Dievo malonė nužengia išmintis.

Tą vasarą mirtis palytėjo visą Frenko šeimą – ir pastorių tėvą, ir aistringą, meninės sielos motiną, ir į Džiulijardą susirengusią seserį Arielę, ir ne pagal metus išmintingą jaunesnįjį brolį Džeiką. Frenkas staiga nubloškiamas į suaugusiųjų pasaulį, pilną paslapčių, melo ir išdavystės.

Williamas Kentas Kruegeris (gim. 1950) – JAV romanistas, labiausiai išgarsėjęs vadinamosios Korko O'Konoro serijos romanais, apdovanotas daugeliu literatūros premijų. 2014 m. pasirodęs serijai nepriklausantis romanas „Kasdienė malonė“ sulaukė didelio skaitytojų bei kritikų susidomėjimo ir buvo pavadintas širdį apvalančia tylia meditacija.

Donatella Di Pietrantonio. Sugrąžintoji (iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė)

Apie mergaitę, kuri vieną dieną neteko visko

Yra romanų, kurie užkliudo giliausias žmogaus egzistencines stygas. Šis kūrinys – kaip tik toks. Mergaitė su lagaminu vienoje rankoje ir batų krepšiu kitoje yra priversta paskambinti į nepažįstamųjų duris. Jas, spiginančiomis akimis ir išsidraikiusiomis kasytėmis, atidaro... jos sesuo Adrijana, nors anksčiau juodvi niekada nebuvo susitikusios. Taip prasideda pasakojimas apie Sugrąžintąją, kuri vieną dieną neteko visko: patogių namų, geriausių draugių ir besąlygiškos tėvų meilės.

Norint susitaikyti su dvigubu atsisakymu ir dviguba našlaityste, turint dvi gyvas motinas, jai tenka grįžti prie savo pačios šaknų. Ir Donatella Di Pietrantonio puikiai žino, kokiais žodžiais tai išsakyti, ji moka papasakoti apie motinystę, atsakomybę ir rūpestį.

Olivier Bourdeaut. Belaukiant Bodžanglio (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė)

Romanas apie muziką, šokį ir beprotišką meilę

Prieš sukurdamas šį romaną prancūzų rašytojas Olivier Bourdeaut patyrė nesėkmę, rodos, visose gyvenimo srityse. Jį išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau tapo bedarbiu. O sulaukęs 35-erių tėvų namuose per septynias savaites parašė kūrinį, kuris tapo bestseleriu ne tik Prancūzijoje, bet ir buvo išleistas 36 užsienio šalyse.

„Belaukiant Bodžanglio“ romano herojai – ekstravagantiška, visas „normalumo“ ribas laužanti, bet akivaizdžiai laiminga pora, žengianti per gyvenimą šokio ritmu, besiklausydama Ninos Simone „Pono Bodžanglio“. Jų meilė magiška, svaiginanti, o jų gyvenimas – lyg nesibaigianti šventė. Jų namuose vietos, rodos, yra tik malonumui, fantazijoms, draugams. Jie nebesirūpina darbu, nepaiso jiems siunčiamų sąskaitų, kurios kaupiasi šūsnimis, nekreipia dėmesio į išorinį pasaulį, susikūrę sau nuostabią asmeninę palaimą.

Romano pavadinimas – aliuzija į S. Becketto „Belaukiant Godo", jis kalba apie bergždžias pastangas sulaukti amžinos meilės ir palaimos. Herojai laukia tik kitos dainos, kad galėtų plaukti per šokių salę, kuria pavertė savo erdvų butą. Jie tartum ilgisi prarasto rojaus.

Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. Šventųjų gyvenimai

Knyga, kurią perskaityti privalo kiekvienas

Dešimt novelių romano „Trys vienatvės“ skyrių – dešimt pasakotojo gyvenimo tarpsnių. Mokymasis ir mokytojavimas, gyvenimo universitetai, rajoninio laikraščio redakcija, kelias į literatūrą ir pripažinimą, – visa tai vyko Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje. Novelių romane atsiskleidžia žmonės ir laikas bei savitas R. Granausko humoras, įprasminantis komiškas ar absurdiškas situacijas, kurių sovietinėje tikrovėje buvo apstu. Knygos pradžia ir pabaiga autobiografiškai istorijai suteikia klasikinio daugiareikšmio skambėjimo.

„Šventųjų gyvenimai“ – tai vienuolikos novelių apysaka, pasakojanti vieno kaimo istoriją. Pasakojimas kuriamas iš skirtingų perspektyvų, atskleidžiant kiekvieno veikėjo istoriją, kuri pildo ir kuria viso kaimo gyvenimą. Knygos veikėjai – tai paprasti kaimo žmonės, tačiau jų vardai turi simbolinę prasmę, visi jie pavadinti šventųjų garbei. Tikrų šventųjų ir knygos veikėjų veikimo sferos skiriasi, kartais yra visiškai nesusijusios. Tačiau kodėl knygos veikėjai pavadinti šventųjų vardais? Atsakymą rasti lengva. Veikėjai – tai paprasti kaimo žmonės: Augustinas, Zidorius, Paulina, Filomena dar vadinama Pilimana ir kiti, jų šventumą atskleidžia jų poelgiai.

Alyvas Šlepikas. Mano vardas – Marytė

Apie meilę, užuojautą ir atmintį

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį." – Alvydas Šlepikas

Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

Tara Westover. Apšviestoji (iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė)

Knyga apie kovą dėl savikūros ir apie kraupią ištikimybę šeimai

Tara Westover gimė Aidaho valstijoje 1986 m. visiškai atsiribojusioje nuo išorinio pasaulio šeimoje ir buvo rengiama pasaulio pabaigai. Prieš tėvo valią pasiryžo siekti mokslo. Tara Westover pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė būdama septyniolikos. Gimusi survivalistų šeimoje kalnuose ji nuo mažens ruošėsi pasaulio pabaigai. Vasaromis talkindavo motinai, pribuvėjai, – rinkdavo žoleles, o žiemomis – padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą. Taros tėvas nepasitikėjo medicina, todėl mergaitė akyse nematė nė vieno gydytojo ar slaugės. Žaizdos būdavo gydomos namuose vaistažolėmis. Šeima gyveno visai atsiribojusi nuo visuomenės – nebuvo nieko, kas pasirūpintų vaikų mokslais.

2008 m. Birgamo Jango universitete jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų bakalauro laipsnis. Netrukus paskirta Gateso stipendija Kembridže. 2009 m. Kembridžo Šv. Trejybės koledže autorė gavo filosofijos magistro laipsnį, o 2010 m. tapo Harvardo universiteto vizituojančia stipendininke. 2014 m. grįžo į Kembridžą, ir ten jai buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis.

„Apšviestoji“ – tai knyga apie kovą dėl savikūros, apie kraupią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, kuri ištinka nutraukus saitus su artimiausiais žmonėmis. Pasitelkdama itin taiklias įžvalgas, – o būtent jomis ir išsiskiria visi didieji rašytojai, – Tara Westover sukūrė meistrišką, nepaprastai brandų, universalų pasakojimą apie pačią išsimokslinimo esmę: kas tai yra ir ką jis suteikia? Juk pirmučiausiai ne ką kita, o galimybę pažvelgti į savo gyvenimą šviežiomis akimis ir valią jį keisti.

Knygas galite užsisakyti mūsų el. parduotuvėje www.rsleidykla.lt!