Lietuvių poezijos laukas prisodrintas įvairiausių temų, poetinių balsų, rašymo formų ir kontekstų. Poetės Linos Buividavičiūtės ką tik pasirodžiusi poezijos knyga „Tamsieji amžiai“ praplečia jau esamus poetinius pasaulius, papildo juos aktualiomis ribinio seksualumo, sudėtingos motinystės ir psichinės sveikatos temomis. Sukeldama skaitytojų viduje virpulį, L. Buividavičiūtė kuria savitą, atvirą ir aštrų poezijos skambesį. Naujausią knygą „Tamsieji amžiai“ apipavidalino dailininkė Deimantė Rybakovienė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla.

„Tamsieji amžiai“ – intensyvi, ribinių patirčių prisotinta antroji Linos Buividavičiūtės poezijos knyga. Poetės eilėraščiai pasižymi nesumeluotu žvilgsniu į savo ir kito patirtis. Tekstuose jaučiamas ir įvardijimas egzistencijos sunkis, transgeneracinės, kolektyvinės ir asmeninės lyrinio „aš“ traumos.

Knyga atvirai pasakoja apie ribines patirtis, iš kartos į kartą perduodamas traumas, nagrinėja psichikos sveikatos temą, savitai tęsia pirmoje autorės knygoje „Helsinkio sindromas“ („Kauko laiptai“, 2017) pradėtas temas.

Šios knygos išskirtinumas – drįstama liestis prie mažiau lietuvių poezijoje atvirai artikuliuotų patirčių – ribinio seksualumo, sudėtingos motinystės, psichikos sveikatos problemų. Neurotiški eilėraščių subjektai neretai kalba taip, tarsi tai būtų paskutinė proga, žūtbūtinis poreikis, steigti save, pasakyti paskutinį, lemiamą žodį. Keturių ciklų „Erosas“, „Sindromai“,  „Miestai ir žvėrys“ ir „Nemeilė“ eilėraščiai atliepia sudėtingą, šešėlinį moters pasaulį. Kultūros intertekstai čia savitai interpretuojami, kuriant unikalias poetinio pasaulio prasmes.

Apie knygą atsiliepia literatūros kritikė Virginija Cibarauskė: „Tamsieji amžiai“ – tamsūs eilėraščiai. Jų centre tai, ką filosofė Julija Kristeva vadina abjektu. Moteriškas geismas, skausmas, malonumas, šleikštulys, obsesija. Motinystė. Patologijos. Kūnas, jo skysčiai ir syvai. Visa, kas baugina, bet tuo pat metu masina, vilioja. Kam pavadinimo ieškoma pasakose, kino filmuose, Biblijoje. Nuosavame kūne ir prote. Linos Buividavičiūtės eilėraštis – luotas, kuriuo irstomasi po tamsius vandenis“.

„Šioje tamsioje, karštligiškoje knygoje nesibijoma jokių temų: visa, kas dažnai nutylima, dėl ko gėda, poezijos jėga išgrynina ir paverčia skaudžia, bet meilės ir atjautos kupina istorija“, – antrina knygos redaktorius, poetas Marius Burokas.

Lina Buividavičiūtė – jaunosios kartos poetė, literatūros kritikė, kultūros apžvalgininkė, dėstytoja, tekstų kūrėja. Autorė aktyviai bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje, yra sėkmingai dalyvavusi įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose literatūriniuose festivaliuose.

2018 m. autorė debiutavo „Poezijos pavasario“ almanache, „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache ir „Atokių stočių“ almanache. 2019 m. L. Buividavičiūtė atstovavo Lietuvai Europos poezijos festivalyje Londone.

2018 m. ir 2019 metais kultūros atašė Izraelyje Elenos Keidošiūtės kvietimu L. Buividavičiūtė pristatė savo kūrybą Izraelyje. Taip pat jaunoji poetė dalyvavo tarptautiniame literatūros festivalyje „European Literature night“ Amsterdame.

L. Buividavičiūtės eilėraščiai spausdinti poezijos rinkiniuose „Lyrika plius“ („Alma littera“, 2019) ir „Iš Šiaurės Jeruzalės“ („Poetinis Druskininkų ruduo“, 2020). Taip pat jos tekstai atrinkti į lietuvių poetus pristatančias rinktines graikų ir vokiečių kalbomis.

Liną Buividavičiūtę neretai galima sutikti literatūros skaitymuose, performansuose, seminaruose, festivaliuose, konkursuose. 2019 m. per Tarptautinį festivalį „Poezijos pavasaris“ Linai buvo įteiktas prizas už literatūros sklaidą. 2020 metais poetė tapo dramaturgijos festivalio VERSMĖ laureate. Tarptautiniame konkurse „Proverse Poetry Prize“ du autorės eilėraščiai laimėjo publikacijos antologijoje prizą. Linos Buividavičiūtės poezija versta į anglų, hebrajų, graikų, lenkų, vokiečių kalbas.