Karmelio kalno papėdėje

Poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys pateikia skaitytojams netikėtą kūrinį – atvirą, dienoraščio formos pasakojimą, savotišką autobiografinį romaną „Karmelio kalno papėdėje". Pretekstas pavadinimui, gal ir pačiam kūriniui atsirasti buvo šv. Kryžiaus Jono veikalas „Kopimas į Karmelio kalną". Stovint Karmelio kalno papėdėje, šviesa nušviečia ir žmogaus dvasios aukštumas, ir tamsybes.

Pasakotoją matome namų aplinkoje, kelionėse, bendraujantį su šeima, bičiuliais, pakeleiviais. Graži žiedinė kompozicija: kūrinys prasideda pasakojimu apie budėjimą baptistų maldos namuose, ir baigiasi pasakotojo pasiryžimu tarnauti diakonu.

Konkrečios aplinkybės žadina intrigą, tačiau autoriaus tikslas – ne siužeto įdomybės, o savistaba ir žmogaus prigimties, pasaulio slėpinių narstymas. Kas aš esu? Kur mano vieta? Kodėl man buvo skirta rytų kovos ringas, kalėjimo kamera? Kaip gyventi tarp kasdienybės ir apreiškimo, juntant dvasinę žmogaus paskirtį ir prigimties tamsybes? Įdomiausia, kaip iš kasdienybės epizodų natūraliai skleidžiasi sąmoninga būtis. Kaip tamsoje žaibas apšviečia daiktus ir reiškinius, apie kurių egzistavimą žmogus net nenumano, taip aiškėja buvimo visatoje paslaptys. Pro pilką kasdienybės šydą prasišviečia universumas, knyga tampa dvasinio kelio liudijimu.

Mes žinome, kas bus.

Kol tai, kas bus, yra gana toli, galime aiškiai maty­ti. Kuo labiau artėjame, prie to, kas bus, tuo prasčiau matome. Atėjus laikui tarsi kokioms bitėms avilyje mums apdūmija akis ir sąmones, kad nesipriešintume, negeltu­me, nekovotume ir nežūtume.

Kai ateina bitininkas ir tvarko mūsų gyvenimo korius, šnopuojame apduję nuo dūmų ir nesuprantame, kas vyksta.

Bitininkas nukelia avilio padangtę ir ankštas mūsų kambarėlis atsiveria į kitą, sunkiai suvokiamą erdvę ir laiką – beerdvę ir belaikę.

Esu žiūrėjęs į ten plačiai atmerktomis akimis.

Ir neišsižadėsiu šito regėjimo.