Vilniaus dienoraštis

A. Halberstadt – dviejų poezijos knygų, „Vilnius Diary" (2014) ir „transit" (2016), autorė. Jos poezija trilypė: persmelkta senojo, pradingusio Vilniaus nostalgija, prisiminimų apie niūrųjį sovietmetį ir pilna gyvenimo JAV vaizdų ir aprašymų. Atmintis, istorijos jėgų blaškomas žmogus, praeities ir dabarties kontrastai – svarbiausieji jos poezijos motyvai.

„Annos Halberstadt eilėraščiai yra tai, ko mes, lietuviškai kalbantieji, o tai reiškia – lietuviškų žodžių junginiais mąstantys žmonės – nedrįstame vienas kitam pasakyti. Tai poetiškas pasakojimas apie Vilnių, miestą, kuris niekada nebuvo toks lietuviškas kaip šiandien. Jame kadaise sugyveno daug kalbų, ir Annai – vaikui – Vilnius buvo pirmiausia žydiškas, kaip kad mano kaimas man – lietuviškas. Jeigu kas nors arba kokia nors likiminė jėga būtų iš manęs atėmusi mano lietuviškai kalbantį kaimą, aš vis laukčiau sugrįžimo atgal.

Šios rinktinės eilės neturi bendros, apjuosiančios temos. Jos yra egzistencinės ir byloja apie kitokio, kita kalba kalbančio ir neįprastai savo aplinkai mąstančio žmogaus gyvenimą tarp šalių. Jis prasidėjo Vilniuje. Pradžia padaro įtaką poetiniam „aš" ir viskam, kas nutinka vėliau. Anna sako: „Niekas iš viso nepasikeitė." Ji turi galvoje, kad Lietuvoje niekas nepasikeitė jos, kaip žydaitės, vaikystės atžvilgiu. Niekas neapsikeitė svetingais gestais. Niekas neapkeitė istorijos kūdikio.

Jos eilėraščiai turi aiškius siužetus – gan retą bruožą šiuolaikinėje poezijoje. Jie skamba tarsi keliabalsės lietuvių sutartinės, bylojančios apie kasdienius gyvenimo ritualus, pasitinkant saulę, tačiau atveria ir vidinę poetės sumaištį, kuri niekados nenurims, nors ir atradusi priebėgą kitame, abejingame pasaulio didmiestyje." – Dalia Staponkutė